Family Guy (tegyvuoja torentai!)

Jau žiūriu ketvirtą sezoną. Labai mmm… sakyčiau šmaikštus serialas . Nors kartais tas pagrindinis veikėjas ir pradeda užknist su savo chakateriu. Šiaip tai labiausiai mėgstu  tą inteligentišką šunėką Brian’ą ir piktąjį genijų Stewie.

Norėjau jum parodyt vieną ištrauką, bet neradau youtubej, tai įkėliau pats. Tai buvo pirmas mano įkeltas video į youtubą ). Aišku užbanino tuojau pat, nes atsieit pažeidžiu copyraitus visus, bet įkėliau per naują į metacafe.com. Žiūrėsim ar ilgai išliks neužbanintas.

Na va, toks smagus epizodas, bet ne – viską tam youtubuj reikia užbanint! Nelemti kapitalistai. Na paskaičiuokim. Tarkim animatoriai filmuko serijai pastatyti sugaišo dvi savaites, viso žmonių dirbo kokia 20, gaunasi apie 20žmonių x 14 dienų x 8h x 50 litų/val., taigi serija kainavo 8000 litų = 112′000 litų. Jau vien kokioj Niujorko valstijoj per transliuojant per TV, iš reklamų ši suma atsipirko per pirmą parodymą. O tai atsiprašau kur dar visa JAV ir europa? Kur keliauja visi likę pinigai? Aišku kad autoriams į kišenę. Nėra šiuolaikinio kapitalizmo pasauly sažiningo pinigų paskirstymo deja. Na, bet tiek to, svarbu kad kol veikia torrentai ir DC++, tol teisingumas bent iš dalies atstatomas

Kaip pamilti savo miestą ir šalį

Po gerų metų nuo pirmojo įrašo pagalvojau, kad būtų smagu kokiam bloge pasidalinti savo idėjomis ir gyvenimo potyriais. Nepykit, jei raštas bus nelabai rišlus, visokie biurokratiniai susirašinėjimai darbo reikalais, atbukino mano rašytojiškus gabumus .
Vat pradėsiu nuo kelionės į Vilnių, į kurią vakar važiavom su drauge.

Mane, kaip kaunietį, maloniai nustebino šis miestas. Pirmiausia kitokia kultūra. Čia žmonės bendrauja kiek laisviau, labiau atsipalaidavę, ypač Užupyje. Ir kas svarbiausia – Vilnius yra gražus miestas. Na, gal išskyrus kai kuriuos miegamuosiuos rajonus ir apipaišytus Užupio griuvėsius. Tokį gražų miesta lengva pamilti. O miestas ir turėtų būti toks, kad žmonės jį mylėtų!

Patiko Užupyje iškabintas plakatas “Laisvę Tibetui”, ir šiaip laisvų žmonių laisvų minčių pageidavimas. Net ne tai, kad toleravimas, o būtent pageidavimas. Juk būtent taip ir yra kuriama valstybė, miestas, bendruomenė.
Aišku žmonių laisvė turi savo paradoksus. Bet tiek, to, žiūrėkime į šviesiąją pusę.

Viena vieta Vilniuj, kuri mane labiausiai sužavėjo, tai buvo Vokiečių gatvė, prie ŠMC. Labai jauki plati alėja, kur pilna malonių žmonių, ir ypač daug tėčių su vaikučiais. Mes su drauge šią alėją taip ir praminėm – Tėčių alėja . Nusipirkom neįtikėtinai brangios, bet skaniausios gyvenime gertos kavos – balintos su cinamonu (iš Double Coffee) ir sedėdami alėjoje gėrėjomės aplinkos harmonija.

Taip puiku matyti daug viešų erdvių Vilniuj ar kitur, kur žmonės gali tiesiog bimbinėti ir mėgautis gyvenimu.
Labai smagu kai miestas yra kuriamas turint omenyje atskirai kiekvieną vietelę, jai individualiai skiriant dėmesio, kad ji taptų sava ir mylima.
Jau grižtant namo, pakeliui į Kauną, sugalvojau dar vieną norą, tai norų plytelei Rotušės aikštėje – noriu pamilti savo miestą ir noriu pamilti savo šalį. Aš rimtai.

O čia mes